Ankstesnių kultūrų atstovai buvo ženkliai atviresni išreikšdami savo grožėjimąsi didele varpa. Labiausia didelį falą vertino indusai. Jų amatuose, skulptūrose dominuoja vaizdai vyrų su dideliais, kabančiais, kaip pas arklius, organais. Kaip tai bebūtu keista, didelių penių garbinimas taip pat pastebimas piktografiniuose vaizduose ir ikonose.
Visgi gyvenime vyriškos jėgos apipavidalinimu laikomi buvo maži peniai. "Kamasutroje" vardinami keturi vyrų tipai priklausomai nuo jų penio dydžio. "Šusa" – žmogus-zuikis, kurio organas erekcijos būsenoje siekia 5-7,5cm, laikomas "lanksčiu, elastingu ir stipriu". Be to tai – "puikus idealas". "Mriga" – vyras-patinas su vidutiniu matmenų organu, vadinamas "idealu tarp karių". Jis gracingas ir judrus, o jo organas sujaudintoje būsenoje siekia 10-15 centimetru. Vyras su dideliais penio matmenimis 18-20 centimetru vadinamas "Vrischubna" – žmogus-jautis – ir charakterizuojasi, kaip "raumeningas ir grubus". Pati paskutinė vieta šiame teminiame sąraše priklauso "Ušva" – vyrui-eržilui. Tai paprastai retas individas su storu kaip riešas, išpūstu kaip pas jautį, organu, dydžiu daugiau nei 29 centimetrai. Indusai sardoniškai tokį žmogų vadino "absoliučiai nenaudingu, glebnu".
O štai graikų kultūra reiškė dvejopą požiūrį į vyrišką organą. Paprastai jie vaizduodavo dievus su labai masyviais instrumentais, gamtos dovanomis, o žmones piešdavo su mažučiais peniais. Jei jūs manote, kad šia prasme gamta jus apgavo, nenusiminkite – senuose Atėnuose į jumis pažvelgtų su nuostaba. Dideli organai buvo laikomi nenormaliu, neįprastas reiškiniu. Paprastai juos iškeldavo į meno kelkraštį, į karikatūrų rajoną, satyrą, laukinių atvaizdus. Aiškinant pirmenybę, kurią Ellina teikė mažiems lytiniems organams, Aristotelis rašė, kad maži organai labiau vaisingi nei didieji, taip kaip spermai tenka įveikti žymiai mažesnį atstumą ir ejakuliacijos metu ji ne taip atvėsta. Dabar mums gerai žinoma, kad toks paaiškinimas – paprasčiausia kvailystė. Be graikų ir indusų, beveik visos kitos kultūros (tame tarpe ir mūsų) garbino ir gerbė didelius organus.
Arabų susižavėjimas dideliais falais aiškinamas keistu musulmonišku aforizmu – kad "moteris teikia pirmenybę papildomam coliui vyriškame organe viskam, ką jai gali duoti kaip šis, taip ir anas pasaulis". Arabai ant tiek buvo įsitikinę didelio penio pranašumu, kad atamaniniai turkai juos užkariavo iš dalies dėl jų įsivaizduojamo falinio pranašumo. Jie viešai apžiūrai išstatinėjo užkariautų arabų vadų organų matmenis, lygindami juos su tikrais arba išgalvotais didžiuliais turkų komandorų organais, besigiriančiais šioje srityje. Tai pakankamai efektyviai silpnino pasipriešinimą iš arabų puses.
Nepamatuojamai didelis vyriškas organas yra pagrindinė daugelio japonų erotinio pobūdžio "knygų nakčiai" tema ir iliustracija naudojama daugeli amžių kaip vizualinė sujaudinimo priemonė. Europoje renesanso laikotarpiu į madą atėjo pridedami vyriški "tarpkojukai" – keletas juosteliu sluoksniu iš paprastos tvirtos medžiagos – kurios buvo siuvamos apatinėje vyrų kostiumo dalyje, kad labiau išskirti atsikišusi pas jį tarp kojų kalniuką, neatskiriamą jo kūno anatomijos dalį. Kai kurie vyrai, ne ypač apdovanoti gamtos, sukišdavo į "tarpkojukus" nosines, monetas ir raktus, kad taip kompensuoti jos nesižiūrėjimą. Jei pažiūrėti Napoleono portretą pilnu ūgiu, tai iškart krinta į akis jo aistra platiems pridedamiems "tarpkojukams".
Nepriklausomai nuo kultūros ar epochos viena nekelia abejonių – beveik kiekvienoje visuomenėje didelis penis laikomas buvo kaip vyriško pranašumo simbolis.
