Aštuoniasdešimtųjų pradžioje mokiausi aspirantūroje. Reikia pasakyti, kad krūvis ten buvo didžiulis, todėl tam, kad sumažinti organizmo įtampą, aš intensyviai sportuodavau vietiniame sporto centre. Kiekvieną antradienio vakarą kartu su draugu mes sužaisdavome keturias teniso serijas, tada išsimaudydavome karštame duše, poto eidavome į sauną, kad atpalaiduoti raumenis. Užpildavome vandens, su eukalipto esencija ant karštų akmenų - deginantis garas buvo geras priešnuodis nuo fizinio krūvio maudžiantiems raumenims ir sukietėjusioms sausgyslėms.

Vieną kartą po vieno mus abu nuvarginusio sporto seanso mes su draugu, abu šlapi nuo prakaito, nusimetėme drėgnus drabužius ir užrakinę juos spintelėse, patraukėme į dušą. Sukaupę visą savo vyriškumą, nėrėme į baseiną su lediniu vandeniu, tada iššokome nudeginti šalčio ir nubėgome į sauną. Užsilipome į patį viršų, kad pasimėgauti karščiu.

Tuo metu atsidarė durys. Aš iškart pažinau įėjusį. Tai buvo žinoma sporto "žvaigždė" iš vienos labai garsios krepšinio komandos. Jis buvo aukšto ūgio, turėjo šiuolaikinio Adonio kūną ir gražių bruožų veidą. Jis buvo publikos numylėtinis... Nieko keisto, kad turėdamas tokią figurą kaip iš Mikelandželo skulptūros, be abejonės labai mėgiamą moterų, nesenai jis papuošė vieno žurnalo viršelį. Įeidamas jis iškart į save atkreipė į save saunoje esančių vyrų dėmesį. Jis šiek tiek arogantiškai linktelėjo pasisveikindamas ir prisėdo apačioje. Visi sugrižo prie savo pokalbių temų ir mėgavomės garu.

Neprabėgus nei minutei, durys vėl atsidarė. Turbūt pas visus esančius pirtyje iš nuostabos nukaro žandikauliai ir mes negalėjome patikėti savo akimis. Ne, šis vyrukas nė iš tolo nepanašėjo į Mikelandželo skulptūrą, net ir labai atlaidžiai žiūrint į jo kūno sudėjimą. Jis buvo sausokas, susikuprinęs, ant pakaušio styrojo kuokštas nepaklusnių plaukų, ereliška nosis ir dar tie akiniai storais rėmais ir didžiulėmis linzėmis. Jo kūnas nebuvo niekuo įpatingas – įdubusi krūtinė, neišvystyti raumenys... Ir visgi jis turėjo vieną savybę, kuri prikaustė visų mūsų, vyrų, buvusių pirtyje, dėmesį ir privertė pamiršti visą kitą.... Tarp jo kojų supavosi didžiulis, ilgas ir storas pimpalas, primenantis gaisrininkų šlangą. Jeigu jis būtų buvęs su kostiumu, vargu ar į jį apskritai kas būtų atkreipęs dėmesį. Tačiau kadangi jis buvo nuogas, visi iškart taip ir pasukone galvas...

Jis prisėdo apačioje šalia žvaigždės ir nedarė nieko, kad paslėpti savo vyriškumo simbolio. Jis neslepiamai didžiavosi savo pimpalu, kuris buvo didžiulis kaip asilo. Ir akivaizdžiai mūsų dėmesys jam taip pat patiko. Saunoje sėdėjo gal koks tuzinas vyrų, kurie šiek tiek juokingai tarpusavy susižvalgė ir smalsiai kaip žąsinai tiesė kaklus, kad geriau apžiūrėti tą neįtikėtiną daiktą. Tiesa sakant, aš pats buvau pritrenktas ir niekaip nepajėgiau prisiminti, ar esu matęs didesnę varpą. Regis, jis buvo kokių 30 centimetrų ilgio. Pokalbiai tuoj pat liovėsi ir kiekvienas sau šnibždėjo – "jūs tik pažiūrėkit į šitą laimės vaiką, į jo šlangą, į šitą laimės kūdikį... O, kaip jam pasisekė!"

Krepšininkas kaip mat suprato, kad jį be jokio pasigailėjimo užgožė šis kur kas mažiau patrauklus tipas. Jį, neginčijamą Homo Sapiens įsikūnijimą! Ir jam dėl to pasidarė labai nejauku. Akies krašteliu aš smalsiai stebėjau kaip jis tarsi užburtas užsižiūrėjo į asilišką pimpalą, tapaluojantį visai šalia jo. O kai pamačiau, kaip jis siektelėjo rankšluoščio ir prisidengė savo paties ūkį, aš nebegalėjau sulaikyti šypsenos. Žvaigždė buvo sumaltas į miltas, tiesiog kaip iš to posakio – kuo didesni raumenys, tuo mažesnis pimpis. Jis jau nebebuvo karalius mūsų saunoje.

Nutrynęs prakaitą, asilo pimpis atsainiai užmetė ant peties rankšluostį, atsistojo ir be jokių ceremonijų patraukė į dušą, tabaluodamas tiesiai prieš mūsų akis, taip suteikdamas šansą visiems norintiems dar sykį apžiūrėti savo šlangą.

Kaip paaiškinti mūsų susidomėjimą juo: susižavėjimu, pagarba ar pavydu? Sprendžiant iš reakcijos, visi mes tada patyrėme panašius jausmus...